Kalėdos, Kalėdos, Kalėdos…

Tai susikaupimo, ramybės ir laukimo metas. Taip sako mūsų proseneliai.

Dabar Kalėdos prasideda porą mėnesių prieš Kalėdas. Išpuoštos vitrinos, begalė reklamų ir chaosas. Daugeliui Šv. Kalėdos reiškia bėgiojimą parduotuvėse, minias žmonių, kurie nežino, ko ten ieško, ir to pačio ieškojimo. Ką padovanosiu jai? O jam? Neretai mes dovanojame ne dėl to, kad norime tą žmogų pradžiuginti ar jam padėkoti, o todėl, kad reikia. Nebejaučiame to Kalėdų stebuklo, nes kai į šią šventę žvelgiame taip, jo ir nelieka.

Kartais norisi visas dovanas, lakstymą ir skubėjimą palikti užnugary, o Advento ir Kalėdų laikotarpį skirti tam, kam jis iš tikrųjų yra. Tam, kam jis buvo skirtas prieš 100 – 200 metų. O kam? Ką veikė lietuviai tuomet?

Žmonės tada šventėms ruošdavosi, Adventas buvo apsivalymo laikas. Išsikuopdavo visus namus ir tik tada statydavo eglutę. Tiesa, eglutė tradiciškai buvo puošiama Kūčių vakarą. Ant jos kabindavo savo rankomis ilgais žiemos vakarais darytus šiaudinius žaisliukus, segdavo žvakutes. Vaikai Kalėdų rytą po eglute rasdavo medinių žaisliukų, o saldžiausia dovanėlė buvo tėvelių nuo rudens saugotas obuoliukas.

Valgis

Manė, kad per Kalėdas negalima dirbti, todėl visą valgį ruošė iš vakaro – kartu su Kūčių maistu. Kūčių stalas buvo padengtas dvylika patiekalų:  kūčia (gaminama iš daigintų kviečių, džiovintų vaisių, aguonų, riešutų ir medaus), silkėmis (daugiausia Mažojoje Lietuvoje), mišrainėmis (raugintų burokėlių, kopūstų), kūčiukais, aguonų pienu. Patiekalus mėgo gardinti riešutais ir džiovintais vaisiais. O per Kalėdas nebuvo apsieinama be kepto paršelio su troškintais kopūstais ir bulvėmis, pyragų (sūrio, medaus, obuolių, riešutų), taip pat to, kas liko po Kūčių.