jei anksčiau tam, kad pamatytum filmą reikėjo dar kažkur eit, tai šiandien bet kurį filmą gali pamatyti namuose per bene kiekvieną prietaisą.Tačiau su ,,streminimo” kultūra kinui iškilo kitas iššūkis – ėjimo į kiną kultūros mirtis.  Jei anksčiau pažiūrėti filmą buvo pramoga, užimanti daug laiko ( įskaičiuojant pasiruošimą, kelionę iki kino teatro ir atgal ir, aišku, pačio filmo žiūrėjimą), tai šių laikų žmogui šiai pramogai patirti tereikia ,,Netflix” ar ,,Hulu” paskyros ir sofos, ant kurios galima patogiai prisėsti.

Šį fenomeną savo gyvenime ėmiau jausti ir aš. Kino teatras, ypač įsibėgėjus pandemijai, tapo vis rečiau lankoma vieta, o jei ten ir apsilankydavau, tai nebent pažiūrėti didelio biudžeto, įspūdingus efektus turinčius filmus. Nes na kam žiūrėti filmą kine, jei jį gali pažiūrėti savo lovoje. Ir kainuoja mažiau, ir laiko mažiau užtrunka.

Tačiau pastaruoju metu savo gyvenime ėmiau vis dažniau apsilankyti kino teatruose. Dažniausiai tai nutikdavo spontaniškai. O spontaniškumas suteikia šiam potyriui naujų spalvų. Kino teatro salėje išsijungia visos emocijos, kurios kamavo prieš įžengiant, jauti tik filmą. Filmas nebūna tik dvi gyvenimo valandas suvalganti veikla. Jo paliekamas efektas būna ilgas, iššaukia diskusijas, skausmus ir širdgėlas. Arba juoką, besitęsiantį kelias valandas. Kino salėje esi tik tu ir filmas. 

 O mano meilę ,,ėjimo į kiną” kultūrai visiškai atgaivino šių metų ,,Kino pavasaris”. Tad čia yra mano ,,Kino pavasario” rekomendacijos.

1. ,,Akiplėša”, režisierė Saulė Bliuvaitė. Tai filmas, kurį turėtų pažiūrėti visi. Visiškai visi. Filmas pasakoja dviejų paauglių – Kristinos ir Marijos – draugystės istoriją. Merginos gyvena pramoniniame rajone. Viena jų jame užaugusi, kita staigiai ,,įmesta” į jai neįprastą aplinką. Kristina – ryžtinga, drąsi dueto lyderė, Marija – kukli, judėjimo negalią turinti, tačiau spaudimui lengvai nenusileidžianti rajono naujokė. Merginos patiria vaikystės ir paauglystės sankirtą – nors dar žaidžia su barbėmis ir kiemo draugais, tačiau be galo nori tapti modeliais, išvažiuoti į užsienį, įsimylėti. Šis filmas parodo žiaurią, tačiau žiūrovui nemeluojančią ir tragiškų detalių nenuslėpiančią dviejų paauglių gyvenimo realybė.
2. ,,Aš vis dar čia”, režisierius Walter Salles. Šis filmas pasakoja vienos šeimos – Paivų – istoriją, vykstančią Brazilijoje 8 dešimtmetyje, esant autokratiniam valdžios režimui. Šeimos galva, tėvas Rubensas, yra suimamas ir pradanginimas režimo karininkų. Filmas pasakoja šeimos, nežinančios tėvą ištikusio likimo, tragediją. Nors Pietų Amerikos istorija retai patenka į Eurocentristinio požiūrio valstybių akiratį ir edukacines programas, tačiau nėra mažiau svarbi ar skausminga nei Europos ar kitų regionų. Šis filmas puikiai žiūrovui pasakoja apie režimo valstybės piliečiams sukeltus skausmus ir tragedijas. Manau, kad šis filmas yra skirtas apsoliučiai visiems – ypač tiems, kurie apie Brazilijos istoriją nežino nieko. Tai gali būti puiki ilgos ,,Google” paieškos pradžia. O ir muzikinis filmo takelis yra tikrai vertas dėmesio.

Nors šiais metais ,,Kino pavasario” repertuare galima rasti dar daugybę gerų filmų, tačiau šios dvi rekomendacijos man paliko beprotiškai didelį ir žymų įspūdį. Tad tariu : ,,Atgal į kiną!” ir kviečiu apsilankyti dar rodomuose ,,Kino pavasario” ir ,,Kino pavasaris distributions” filmuose.