Pietinis langas

Plačiai išmintais keliais vaikšto tik kvailiai

Atėnė Anužytė

,,Plačiai išmintais keliais vaikšto tik kvailiai”

Kadais aš knygoje skaičiau,

Juknaitės išmintį giliai kaupiau.

Išsiduosi. Balsu.

Išsiduosi balsu tykiam miško take, 

kur kiekvienas žingsnelis vis traška.

Jie girdi ir tyko krūmuos sulindę,

Ką rinksies? Kur trauksi? Kurį stebuklingą sausainį ragausi?

Išmoksi, užaugsi, išdirbsi, sulauksi,

Būsi laimingas.

Laimingas? Tikrai?

Ar svetimą norą priimsi tyliai?

Leisi parversti jų žodžiams rūsčiai,

suklupsi, suklusi, mąstysi ilgai,

Tikiuos atsikelsi ir rinksies save,

Nes Visi juk mes virsim medžiais kada,

Visi atsidursim ten pat,

Tad rinkis kelelį, kad širdis vis dainuotų,

Keliauk ten, kur žvaigždės žiba danguj,

net jei taką reikėtų sau minti.