Jeigu yra vienas žvaigždynas, kurį atpažintų net ir tie, kurie mažai domisi astronomija ar dangaus kūnais, tai neabejotinai būtų Oriono žvaigždynas, žinomas dėl savo trijų žvaigždžių juostos.

Orionas  – tai 26-as pagal dydį ryškus žvaigždynas, kuris išsidėstęs abipus dangaus pusiaujo ir mūsų platumoje geriausiai matomas žiemą. Jame yra apie 150 matomų žvaigždžių, o lengvai atpažįstamas jis dėl trijų išrikiuotų žvaigždžių, vadinamų „Oriono juosta“. Lietuvoje šis žvaigždynas dažniausiai vadinamas Šienpjoviais, rečiau – Kūlėjais. Senovėje lietuviai žvaigždynui kartais priskirdavo tik tris žvaigždes, o jei skaičiuodavo visas septynias, trys centrinės vadintos pjovėjais, o keturios likusios – rišėjomis. Taip pat užfiksuota daug įvairių šio žvaigždyno ar jo dalies vardų, tokių kaip Vagis, Laiškas, Kūjis, Verpėja ir kt. Vėliau krikščioniškoje tradicijoje prigijo pavadinimas „Trijų Karalių Žvaigždės“.

Oriono žvaigždyne galima rasti įspūdingų padrikųjų žvaigždžių spiečių ir tarpžvaigždinių ūkų, tarp kurių – ryškiausias emisinis ūkas danguje, Didysis Oriono ūkas (M42). Šis švytintis ūkas yra dalis daug didesnio Oriono molekulinio debesies. Jo švytėjimą sukelia ūko centre esantis Trapecijos žvaigždžių spiečius.

Viena iš jo ryškiausių žvaigždžių pritemo, todėl spėliojama, kad ji gana greitai galėtų tapti supernova.

Viena ryškiausių Oriono žvaigždžių, Betelgeizė, esanti maždaug 700 šviesmečių nuo Žemės, išsiskiria savo ryškiai raudona spalva. Tačiau astronomai pastebėjo, kad žvaigždės ryškis sumažėjo, o tai gali reikšti, jog jos branduolyje senka vandenilio atsargos, būtinos reakcijoms.

Raudonosios gigantės, kaip Betelgeizė, paprastai sudegina savo vandenilį per maždaug 10 milijonų metų. Pasak mokslininkų, ši žvaigždė turėtų virsti antrojo tipo supernova per artimiausius 100 tūkstančių metų, tačiau tiksli šio proceso data lieka nežinoma.

Astronomus ypač domina galimybė stebėti žvaigždės „mirtį“ naudojant šiuolaikines technologijas – tai būtų pirmasis toks atvejis mūsų galaktikoje. Vis dėlto ryškumo sumažėjimą gali lemti ir kitos priežastys, pavyzdžiui, žvaigždės išmestos dujos ir dulkės, kurios sumažina jos paviršiaus švytėjimą.

Oriono žvaigždyne aptikta įrodymų, kad neįprastoje žvaigždžių sistemoje gali egzistuoti itin reta planeta – pasaulis, kuris vienu metu skrieja aplink tris saules.

Žvaigždžių sistema GW Orionis (arba GW Ori), esanti maždaug už 1300 šviesmečių nuo Žemės, yra intriguojantis objektas astronomų tyrimams.

Ši sistema išsiskiria trimis oranžiniais dulkių žiedais, susitelkusiais vienas kito viduje, todėl vizualiai primena milžinišką taikinį. „Buliaus akies“ centre spindi trys žvaigždės – dvi jų sudaro glaudžią dvinarę orbitą, o trečioji sukasi aplink jas plačia trajektorija.

Trijų žvaigždžių sistemos ir šiaip yra retas reiškinys, tačiau GW Ori astronomams pasirodė dar keistesnė. 2020 m. žurnale „The Astrophysical Journal Letters“ paskelbto tyrimo duomenimis, naudojant Atakamos ALMA teleskopą, esantį Čilėje, buvo nustatyta, kad trys dulkių žiedai šioje sistemoje juda asinchroniškai, o vidinis žiedas demonstruoja neįtikėtinai stiprius orbitinius svyravimus. Astronomų komanda iškėlė prielaidą, kad jauna planeta gali iškreipti sudėtingo trigubo žiedo gravitacinę pusiausvyrą. Jei aptikti duomenys pasitvirtintų, tai būtų pirmoji trižvaigždė planeta žinomoje Visatoje. 

Deja, hipotetinis stebėtojas nuo šios galimos planetos paviršiaus negalėtų matyti, kaip visos trys saulės kyla ir leidžiasi danguje. Dvi sistemos centre esančios žvaigždės sudaro itin glaudžią dvinarę orbitą, todėl atrodytų kaip viena didelė žvaigždė, o trečioji žvaigždė sukasi aplink jas, teigia mokslininkai.