Aš palikau ten dalį savęs,

Tokį gintarinį gabalėlį vaikystės.

Tu išnešei ją tolin:

Už jūrų, marių svetimų,

Nepagailėjai aukštu tonu skleidžiamų natų.

Meldžiaus Dievuliui – nesuvokiau už ką taip nubaudė jis atžalėlę trapią.

Kirvarpų išgraužtas uosis prisiekė, kad mylėjo,

Aš žvelgdama per raudančias akis taip nuoširdžiai tikėjau!

Tik skyrėsi minia kanopoms dundant,

Aš bėgau rinkdama sijonus,

Keliui dulkant. Atsigręžus suklupau,

Keliai ir delnai pasruvo, juos kloste surišau.

Nutrynė pėdas, įkvėpiau, apsidairiau.

Sukau pavėsin miško, per minkštas samanas,

Šaltinio tyro vingius,

Lakiojo žvilgsnis prieblanda blausia įlindus,

Galvojau rasiu,

Aš dar galiu,

Kiekvienas mirksnis sako tai tyliu balsu.

Aš dar parnešiu tą ugnies ryškios liepsnelę,

Drąsos rieškučiomis pasemsiu dubenėlin,

Aš dar išvysiu tą gėlelę trapią,

Kuri bebaimė stiebėsi aukštyn.