Biblijoje minima, kad būtent Betliejaus žvaigždė buvo kelrodis trims išminčiams, kurie keliavo į mažą Betliejaus miestelį, kuriame gimė Jėzus. Tačiau ar tai tikrai buvo žvaigždė – o galbūt kažkoks kitas astronominis įvykis?

Keblesnė užduotis – nustatyti metus, kada gimė Kristus. Daug kas mano, kad tai turėtų būti mūsų visų dabar naudojamo kalendoriaus pradinis momentas, bet tai nėra tiesa. Sumaištį kalendoriuje sukėlė Dionisijas Mažasis. Šis teologas, matematikas ir astronomas 525 m. popiežiaus prašymu paskaičiavo Kristaus gimimo metus ir sudarė kalendorių. Manoma, kad skaičiuodamas jis suklydo keleriais metais.  Kristaus gimimo data nusikelia į 5-6 arba 2-3 m. prieš Kristų. Rasti galutinį atsakymą bei įminti Betliejaus žvaigždės mįslę pabandykime astronominiais metodais.

Betliejaus žvaigždė turėjo būti neeilinis įvykis, jeigu pritraukė išminčių dėmesį. Iškart atkrenta meteorų ar bolidų sušvytimo tikimybė, nes jie, nors ir ryškiai, bet blyksteli trumpam, o išminčiai keliavo kelis mėnesius. Nauja žvaigždė galėjo sužibti dėl novos arba supernovos sprogimo. Juk po keletos mėnesių tokia ryškiai švietusi žvaigždė vėl pradingsta iš akių.

Pakankamai tikėtinas būtų ryškios kometos praskriejimas. 

Kometa juda dangumi (anot Biblijos, žvaigždė patraukė pirma išminčių), be to, kometos išvaizda danguje primena ugninę strėlę, rodyklę, ranką. Galbūt senovės išminčiai buvo pastebėję periodinį ryškios Halio kometos sugrįžimą? Ji savo ryškią uodegą danguje vilko 12 m. prieš Kristaus gimimą. Kometą pavaizdavo ir viduramžių dailininkas Giotto, Skrovenjų koplyčioje vaizduodamas išminčių pagarbinimą. 

Vienintelis „bet“: iki šiol žmonės kometas laiko bloga lemiančiais ženklais. Juk net pasaulio pabaigos tikimasi po kometos ar asteroido smūgio. O anksčiau kometos „lemdavo“ ir karus, ir marus, ir kitas negandas. Sunkiai tikėtina, kad pasaulio išgelbėtojas galėjo gimti po tokio negatyvaus ženklo pasirodymo.

Trys išminčiai danguje galėjo regėti ir novą arba supernovą.

Nova danguje gali sužibti labai ryškiai, šiek tiek išlaikyti tokį šviesos stiprumą ir vėliau grįžti į savo pradinę stadiją. Tuo tarpu supernova yra stiprus masyvios žvaigždės sprogimas, kuris gali būti matomas ir keletą savaičių. Neatmetama, kad abu šie įvykiai galėjo būti Betliejaus žvaigždė – tačiau vienintelis toks aprašytas įvykis tais laikais vyko visai kitoje pusėje, nei ten, kur keliavo išminčiai.

Dar viena įdomi interpretacija – Jupiterio okultacija.

6 m. pr. Kr. net du kartus – kovo 20 d. ir balandžio 17 d. saulei tekant Jupiteris Avino žvaigždyne pasislėpė už Mėnulio. Beje, Avinas tradiciškai yra žydų simbolis. Tačiau iš Palestinos šis reiškinys turėjo būti sunkiai įžiūrimas. Kita vertus, išminčiai galėjo šį įvykį apskaičiuoti iš anksto net ir nematydami jo. Šį hipotezė vadinama „Nematoma Betliejaus žvaigžde“.

Ir čia galiausiai prieiname prie labiausiai tikėtino kandidato – planetų „susijungimo“.

Tai įvyksta tada, kai viena ar daugiau planetų naktiniame danguje atrodo esančios labai arti viena kitos. Jei tuo metu ten būtų matomas Marsas, Jupiteris ir Saturnas – pagal juos sekti būtų galima keletą dienų, o jei tik Saturnas ir Jupiteris – net ir ilgiau. Beje, astronomai žino, kad maždaug tuo metu planetų „susijungimas“ galėjo vykti ir jis išminčius tikrai būtų nuvedęs tinkama linkme. 2 m. pr. Kr. rugpjūčio 27 d. rytmečio danguje Jupiteris spindėjo visai šalia Marso. Netoliese švietė Merkurijus ir Venera. Taigi auštant švietė keturios planetos – reginys išties įspūdingas. Nereikia pamiršti ir astrologų interpretacijų: Jupiteris simbolizuoja valdžią, Venera – meilę ir motinystę, Merkurijus – dievų pasiuntimą. Viską sudėjus gaunasi gana įtikinama Betliejaus žvaigždės versija.

Šios įžvalgos tėra tik galimi scenarijai. Neginčijamų mokslinių įrodymų ar patvirtinimų, kurie leistų užtikrintai pasirinkti kažkurią versiją šiuo metu tikrai nėra. Taigi kol kas teks ir toliau tenkintis Betliejaus žvaigždės paslaptimi.