Šiais metais kino mėgėjams suteikiama galimybė susipažinti su įdomiu trumpametražių filmų rinkiniu, kuriame kiekvienas kūrinys atskleidžia gilias, emocijas keliančias temas, kviečiančias žiūrovus įsijungti į sudėtingus žmogaus jausmus ir gyvenimo pasirinkimus. Filmai, kuriuos pristatysime, pasižymi išskirtine kūrybine drąsa, pasakojimo gilumu ir subtilia emocine raiška.

Pakalbinome filmų peržiūros organizatores Andrėją Vancevičiūtę ir Karigailę Ūselytę.

Kaip kilo idėja suorganizuoti šią filmų peržiūrą mokykloje?

Karigailė: Tai čia buvo labiau mūsų lietuvių kalbos mokytojos Vidos Ivanauskienės idėja. Pavasarį mes kūrėm filmus, kinematografines interpretacijas pagal privalomos literatūros kūrinius.

Andrėja: Taip, tai buvo jos iniciatyva. Tai kaip ir norėjosi tokio pasibuvimo, kad kažkokias peržiūros gausesnes galėtų ne tik mūsų klasė, bet ir visa mokykla ateiti pažiūrėti, kam tikrai yra įdomu, kas domisi. Tai kažkaip vienu metu ši idėja išaugo į renginį.

Karigailė: Mes kai kūrėm, jau mums buvo pasakyta, pati mokytoja sugalvojo, kad darysim peržiūrą, nes šiuos filmus mes praeitą pavasarį, vasarą, mokslo metų pabaigoje kūrėme. Tuomet pasidarėme peržiūras savo klasėse per lietuvių kalbos pamokas ir nusprendėme, kad turime padaryti ir didesnį renginį. Ir šiandien šis renginys įvyks.

Pačios buvote ne tik renginio organizatorėmis, bet ir filmų kūrėjomis. Ką ,,išsinešate” iš šios patirties? Kokią geriausią kūrybinio proceso akimirką galėtumėte įvardinti?

Karigailė: Man vienas sunkiausių dalykų buvo filmo realizavimas. Nes mintyse tu sugalvoji be galo daug idėjų, kaip filmas turi atrodyti, darysim čia taip, dabar tas ir tas. O kai pradedi kurti filmą, supranti, jog tavo mintys ir tai, ką tu realiai matai, nesutampa. Taip pat vis tiek sunkumų kelia komandinis darbas. Tarkim, aš savo filmą kūriau ne viena, mūsų komandoje buvo daug merginų ir labai daug skirtingų nuomonių. Tai irgi, manau, kišo koją, nes yra sunkiau sukurti filmą, kuris patiktų visoms komandos narėms.

Andrėja: Aš labai laukiau tokios užduoties. Ji buvo lyg likimo siųsta. Skaitant pjesę ,,Meilė, džiazas ir velnias” ji man labai įstrigo, rezonavo su mano išgyvenimais. Todėl aš negalėjau nusėdėti, labai norėjau kažką sukurti. Kai mums pasiūlė kurti šiuos filmus aš tiesiog ėmiau ir dariau. Labai daug nemąsčiau, išsirinkau iš karto žmones, kuriuos mačiau vaidmenyse. Manau gavau tikrai daug patirties, žinant, jog tai buvo mano ,,pirmas blynas” filmų kūryboje. Yra labai sunku pirmą kartą įžengti į režisieriaus vaidmenį, žinant, kad tave kritikuos, ypač, kai esi ,,užaugęs teatre”. Nors dabar žiūrėdama šį filmą matau daug klaidų, kurias norėtųsi ištaisyti, tačiau aš esu be galo dėkinga už šią patirtį.

Kaip manote, ar tokie renginiai, kaip šis, skatina skaityti privalomąją literatūrą, kelia norą labiau gilintis į literatūros kūrinius?

Karigailė: Na, taip, iš tikrųjų, mūsų viso šito renginio idėja ir buvo pažvelgti į privalomos literatūros kūrinius kitaip. Nes, kaip ir minėsime renginio metu, ,,privaloma” – tas žodis pats atbaido mokinius, nes dabar reikia priverstinai skaityti, o paauglystėje kaip tik atrodo, norisi kitaip: jeigu tau liepia daryti, tu kaip tik nori nedaryti. Manau, jog su šia užduotimi paaugliai pamato, kad tie privalomos literatūros kūriniai nėra tokie baisūs, į juos ima žiūrėti šiek tiek kitaip.

Andrėja: Aš manau, kad tie kūriniai ne be reikalo mums yra skiriami, nes, nors viskas grindžiama prievarta, tačiau smagu, jog gavome galimybę į juos pažvelgti kitaip, be rėmų ir mano prieš tai minėtos prievartos. Viską darėme savo noru ir iniciatyva, todėl manau, kad tokios iniciatyvos leidžia į viską pažvelgti kitomis akimis. Tikimės, kad į šį renginį ateis ir žmonės, kurie galbūt iš pradžių kūrinių nesuprato, juose nerado prasmės ir čia tą prasmę atras, kitu žvilgsniu pažvelgs į skaitytą kūrinį.

Kaip manote, ar šis renginys taps kasmetine tradicija?

Andrėja: Būtų smagu, jeigu šita tradicija ir toliau gyvuotų. Na, mes būtume pradininkės, nes, kiek žinau, nebuvo dar kol kas tokių renginių. Jeigu ši idėja toliau gyvuotų ir būtų kasmetinė, tai būtų labai smagu. Mes džiaugtumėmės, galbūt net ir tuomet, kai mudvi su Karigaile nebesimokysime šioje mokykloje. Tačiau jeigu bus, kas tikrai norės tęsti, manau, mes ir pačios sugrįšim ir dalyvausime peržiūrose.

Trumpi filmų, matytų renginio metu, aprašymai

,,Meilė, džiazas ir velnias” rež. Andrėja Vancevičiūtė 

Tai trumpametražis filmas, kuris pasakoja istoriją apie neįprastą meilės, muzikos ir žmogaus santykio su tamsiosiomis jėgomis dinamiką. Filmas susitelkia į aistros ir kūrybos temą, suteikdamas žiūrovui galimybę įsigilinti į netikėtas žmogaus vidinio pasaulio ir išorinio pasaulio sąsajas. Šis filmukas mane labai sužavėjo savo puikia ir apmąstyta scenografija ir puikiai atrinktais aktoriais kiekvienam personažui. Taip pat labai įdomi knygos interpretacija.

 ,,Rugiuose prie bedugnės” rež. Elzė Nagytė

Šis filmas gvildena jauno žmogaus gyvenimo paieškas, išgyvenant svarbius ir sudėtingus jausmus, tapatybės klausimus bei gyvenimo prasmės ieškojimus. Pasakojimas vyksta psichologiškai intensyvioje aplinkoje, kur susipina paauglystės nesaugumo ir jausmų sumaištis.

,,Trys draugai” rež. Kamilė Kurlinkutė ir Viltė Rekašiūtė

Tai istorija apie trijų draugų tarpusavio santykius, kurie susiduria su iššūkiais, kylančiais dėl asmeninių ir grupinių konfliktų. Filmas išryškina draugystės ir išdavystės temas, taip pat emocinį augimą ir savos vietos paieškas.

,,Skerdžius” rež. Karigailė Ūselytė

Šis filmas apžvelgia itin tamsią ir dramatišką žmogaus gyvenimo pusę, susijusią su mirtimi, praradimu ir atgaila. Skerdžiaus tema dažnai siejama su moralinėmis dilemomis ir atsakomybės už savo veiksmus bei pasirinkimus svarba.

,,Lygiosios trunka akimirką” rež. Paulina Mankutė ir Karina Kaziulytė

Filmas pasakoja apie draugystę, įvykius ir emocijas, kurios kyla tarp jaunų žydų vaikų ir paauglių per Antrąjį pasaulinį karą. Nors jų gyvenimas yra kupinas skausmo, praradimų ir netekčių, jie susiduria su giliu ryšiu, kuris tampa jų išlikimo ir vilties šaltiniu. Filmas išryškina draugų tarpusavio ryšį, susitelkęs į emocinius, psichologinius išgyvenimus ir tragiškas akimirkas, kuriose draugystė tampa vieninteliu stabilumo šaltiniu karo niokotoje tikrovėje. Su detaliu aplinkos kūrimu siekiama pabrėžti situacijų grėsmingumą ir tragiškumą, kurias išgyvena personažai. Kuriant šias aplinkybes, režisierės naudojasi simbolinėmis scenomis ir minimalistiškas dekoro elementais, kad sustiprintų emocinį poveikį ir perteiktų karo realijų žiaurumą bei beviltiškumą.

Nuotraukų autorė – Žaneta Plečkaitienė