Augau ilgai. Dėmesio žmonės man neskyrė. Stovėjau vienas. Pakelėje. Tik dulkės ir lietaus lašai mane maitino. Man buvo nepakenčiamai šalta. Vėjas nudraskė lapus, mano vienintelį turtą. Tik žemė manimi rūpinosi. Neleido nutrūkti nuo savęs, nuo savo šaknų.

Pamilau ją. Nenorėjau jos paleisti, niekados.

Slinko vienas už kitą šaltesni mėnesiai, bet mano šaknys pamažu skleidėsi į visas puses. Jos tapo didelės, mylinčios, neatplėšiamos.

Atšilo.  

Jaučiausi toks laimingas, neberūpėjo man nei saulė, nei dangus, net vabalai, man iš po odos išlindę ir ėdantys mane, netrukdė. Tryškau noru gyventi, kvėpuoti, patirti. 

Viskas tik dėl jos. Ji mane tokiu pavertė.

Nepastebėjau, kaip išaugo nauji lapai. Jaučiausi sotus ne tik šiltų saulės spindulių, bet ir savo meile jai. 

Kūną glostantis vėjelis, bičių dūzgesys, giedras dangus – visi atrodė tikresni, jautėsi artimesni. Net dulkės nebeatrodė tokios priešiškos. Patiko man jausmas užgniaužto kvapo.

Tokį jausdavau pagalvojęs apie ją.

Nieko man ji nesakė, nė žodelio neištarė. 

Mums nereikia žodžių. Mes ir be jų sugebame vienas kitą mylėti.

Ji palaikė mane gyvą.