-Kas tas ,,kažko pasiekti“? – kartą mūsų paklausė.

-Gal darbas, namai, pinigai, – išspaudėm.

-O kada to kažko bus gana?

Per mus nuvilnijo tyla.

-Niekada, – sušnabždėjau,

nes mes einam ir darom, tik nežinom kodėl.

,,Taip jau reikia“, – taria mama ir dar penkios kartos prieš ją.

Tu laimi, vėl neši, sukrauni į krūvą, tyliai žiūri.

Trumpai nusišypsai – geriausias šaly.

Vėl apsiniauki: jie gi tikėjos!

Jie tik ir laukė, rankas sudėję!

Gal mes norėjom tik paprastumo?

Tik meilės, žodžio švelnaus ir tyrumo?

Taip, darbo, namų, prabangos, pinigų.

Bet darbas, tai meilė ir rūpestis,

Namai, tai tu – ten, kur jauku,

Prabanga – kiekviena išaušus diena,

Pinigai, tai mūs žodžiai ištarti nuoširdžiai.

Gal tas ,,kažkas“ yra laimė?

Mokėjimas džiaugtis net ir nelaime?

Sugebėjimas eiti atsiprašyt,

Suprasti, užjausti ir palaikyt,

apkabinti, paguosti, būti šalia.

Atgaivinti save, vėl atsisukt.

Priimti vėl sielą į jaukiuosius namus.

Štai tas kažkas – išlikti žmogum,

Nepamesti savęs po beribiu dangum.