Norėčiau dar bent kelis metus pabūt šešiolikos. Taip, man dar vis šešiolika, bet jau spėjau pasiilgti. Tas ilgesys ateina iš noro paauglystės metus pripildyti laisve ir pagaliau pajausti užtikrintumą, kad prilygstu tam paauglystės stereotipui, kurio taip visi siekiame. Tačiau mes sukurti tobulėti, todėl visada ir norėsime daugiau. Nereikia užtildyti to noro nuveikti daugiau, nereikia jo ir bijoti, juk ne tik paauglystę turime.

Laikas gąsdina, nes jis visada bėgs ir pasaulis nestos. O kodėl mes, išsiilgę ramybės, pagalvojame apie vaikystę?

Vaikystėje laikas buvo ramus, jis neskubėjo. Mūsų rūpesčiai buvo jaukūs ir mes jautėmės suprasti. Tada viskas atrodė įmanoma, nes mes paprasčiausiai nedvejojome dėl savo įsitikinimų. Dabar mums būtina viską apgalvoti ir į dalykus žvelgti rimčiau, nes juk mes „nebe vaikai“. O su tuo ateina jaudulys dėl ateities. Bet tą jaudulį suvaldyti galime tik mes patys. Labai svarbu suprasti save, nes tik mes galime save gerai nuteikti. O tik gerai nuteiktì mes galėsime prilygti tam savo išgalvotam „paauglystės stereotipui“.

Pasiilgstame to lengvumo, kurį jausdavome vaikiškame džiaugsme. Atrodo, bet ką padarytumėm, kad vėl jaustumėmės tokie lengvi. Bet mes vis dar esame tie patys vaikai, kurie ir buvom, o vaikystė – tai ne laikas, kuris jau praėjo, o jausmas, kurį turime išmokti išlaikyti. Tas jausmas – tai pilnavertiškumas, pasirinkimas į dalykus žiūrėti atlaidžiau, leisti įvykiams nutikti ir mus išmokyti, ko dar nemokame. Itin daug kas nepriklauso nuo mūsų, tačiau žvelgiant iš kitos pusės – mūsų požiūris turi didelę įtaką viskam.

Mokytis reikia išmokti, ir ne tik dėstomų dalykų, bet ir gyventi bei jausti. Ir svarbiausia yra leisti sau mokytis.  

Todėl būkit tie vaikai, kurių taip ilgitės. Tik su dar didesnėmis svajonėmis, gražesniais tikslais. Ir negyvenkit praeitim, kai viskas, ką turit, yra dabar, ir viskas, kas jūsų laukia, yra rytoj.

Dabartis- ta pati vaikystė, tik su didesnėm galimybėm!

„Pietinis langas“ jums linki jaukaus ir įsimintino rudens!