Jį vadina žmogumi, studijavusiu filosofiją, vertimą iš anglų ir italų kalbų. Neradusiu sau vietos universitete. Metus gyvenusiu su vienuoliais. Trylika kartų atsibudusiu reanimacijoje po hipoglikeminių ir hiperglikeminių komų. Sykį ištiktas komos išbuvo paras. Dirbo vertėju, redaktoriumi, tekstų įgarsintoju, laidos vedėju, veganiško šokolado pardavėju, šviesolaidinių kabelių testuotoju, padavėju, barmenu, subtitruotoju, laiškanešiu, naktiniu portjė viešbutyje. Baigė vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurso vadovas – Oskaras Koršunovas. Šiandien jam 31-eri, jis – garsus teatro bei kino aktorius, rašytojas ir slam poezijos kūrėjas, besistengiantis būti geru tėvu savo vaikams.

Paklaustas, kaip norėtų būti pristatomas, ar įvardijamas, menininkas prisipažįsta:

• Man visi tie titulai – labai svetimi. Atrodo, jeigu jau prikabini tokią etiketę, tai ir neturėtų keistis. Manau, kad žmogus yra visą laiką kintantis procesas, tad jį įvardyti, tituluoti, kol gyvenimas dar nepasibaigęs, yra gan keblus dalykas. 

Kaip rašytojas, Martynenko literatūros pasaulyje debiutavo 2018 metais, išleisdamas poetinės prozos knygą „Be penkių pasaulio pradžia“. Šis debiutas sulaukė daug dėmesio ir pripažinimo iš paauglių ir jaunuolių skaitytojų. „Praeis“ – Mariaus Povilo Elijo Martynenko antroji knyga. 

M.P.E Martynenko kūryboje labai atvirai ir nuoširdžiai kalba apie pačias įvairiausias, nelengvas gyvenimo patirtis:

• Mėgstamiausias mano užsiėmimas laisvalaikiu – išlikti.

Apie tai pasakoja antroji knyga bei jos išskirtinė viršelio nuotrauka. Jai būdingas savitas stilius ir nūdienos jaunuolio jausena, egzistencinė beprasmybės pajauta. Atrodo, kiekviename sakinyje jaunas žmogus gali tapatintis su bet kokia pasakotojo mintimi, linkčioti galvą ir šypsotis: taip, taip, būtent taip jaučiuosi aš!

Nuo vaikystės sirgęs pirmojo tipo cukriniu diabetu, paauglystėje dėl ligos jautęs beviltiškumą, menininkas šiandien pasitelkia savo išgyvenimus kaip kūrybos šaltinį. Pastaruoju metu, M.P.E. Martynenko viešumoje pasirodo su pirato akies raiščiu. Neseniai jam buvo pašalinta dešinioji akis – tai viena ligos komplikacijų, į kurią menininkas žiūri pozityviai ir saviironiškai:

• Kai man akių ligų klinikoje, dar iki pradedant akiai reaguoti į bet kokį gydymą, pasakė, kad gali tekti ją šalinti, iš pradžių pagalvojau: ,,O ne, tai  viena iš mėgstamiausių mano akių!”

Paklaustas ar leidžia savo jausmams pabūti, M.P.E. Martynenko dalijasi:

• Aš pagalvoju, kaip yra su neapykanta. Man kartais skambina tėvas iš kalėjimo ir manyje yra labai daug jausmų, susijusių su tuo žmogumi. Dažnai iškyla ir neapykanta – tada man būna labai sunku atsiliepti telefonu, nors žinau, kad jis ilgai laukė savo eilės. Kartais aš atsiliepiu ir dažnai tai būna vien dėl to, kad rankose laikau sūnų. Suprantu, kad jeigu jausiu neapykantą, jis mokysis tokio paties ryšio su pasauliu, tėvu.

Menininkas teigia, jog gyvenime stengiasi vadovautis dvejomis taisyklėmis: 

• Yra dvi svarbios taisyklės, kuriomis nebūtinai vadovaujuosi, bet noriu jas kaip įmanoma dažniau pritaikyti savo gyvenime. Nustoti skųstis, nes tai niekur neveda, nieko nesuteikia, nieko nepagerina. Ir dėkoti už viską.