,,O Mėnulyje nėra mokyklų
O Mėnuly daug valgyklų
Kur nemokamos bandelės
Net vaikams nėra anginos
O Mėnulyje nešlampa kojos
Ir Mėnulyje nemiršta tėčiai
Ten kiekvienas pats sau Nojus
Ten visai nereikia skėčių
O Mėnulyje yra drakonų
Juos paglostyti gali
Turbūt ne vienam iš mūsų yra tekę girdėti šios svajingo balso savininkės dainos žodžius. Alinos Orlovos ,,Mėnulis” – viena iš populiariausių atlikėjos dainų, kurią ji parašė dar savojoje melancholiškoje paauglystėje. Tuomet, prieš šešioliką metų, ši jaunoji menininkė išleido pirmąjį savo albumą ,,Laukinis šuo dingo”, žengdama į muzikos industriją kaip indie žanro atlikėja. Staiga, iš jausmingos paauglės, talpinusios savo kuriamą dainuojamąją poeziją internete, Alina Orlova tapo žmogumi, apie kurį visi ėmė kalbėti.
Alina: Aš, aišku, nelabai tikėjausi tokio labai jau šilto priiemimo. Man sunku prisiminti, kai buvau jauna, ką aš ten jaučiau, ką mąsčiau… Man rodos, kad tiesiog bandžiau kažkaip susiorientuoti kaip čia pagroti, kaip čia man atrodyti, ką čia daryt… (juokiasi) Mačiau tą dėmesį žmonių, atrodė man tai stebuklinga.
Tuomet, 2008-aisiais, mergina ne tik atvėrė kelią į klausytojų širdis, bet ir sulaukė nemenko susidomėjimo ir dėmesio iš Lietuvos žvaigždžių, viena iš jų – dainininkas, aktorius, televizijos laidų vedėjas Marijonas Mikutavičius, kurį jaunosios muzikantės kūryba itin sužavėjo. Netrukus, Alina ėmė koncertuoti Rytų Europoje, susipažino su daugybe tų dienų įžymybių ir tapo populiariojo šou pasaulio dalis.
Alina: Dabar įdomu prisiminti tą laiką. Atrodo, kad visiškai kitas pasaulis tada buvo. Kol viskas vyko, atrodė normalu, atrodė toks gyvenimas – važiuoji, važiuoji, skrendi, važiuoji traukiniais, turai vyksta, grįžti, pabūni ir vėl važiuoji… Gal dabar tik pradedu suprast, kas čia buvo. Kaip sapne…
Paklausta, ką darytų kitaip, vėl atsidūrusi tame laike, prieš šešioliką metų, atlikėja dalijasi:
Alina: Oi, labai daug ką, iš tikrųjų… Na, gal taip nesijaudinčiau dėl savo įvaizdžio, nereikėjo tiek daug kančios – dabar suprantu, kad aš priimdavau viską labai giliai į širdį, per daug. Tuo metu labai išgyvenau, nes buvau jauna ir kategoriška žanrams. Tada buvo kiti laikai ir tas skirtumas tarp tos pop muzikos, kuri buvo tada, ir tarp manosios buvo didelis. Dabar, kai prisimenu – juokinga, bet aš labai rimtai žiūrėjau į savo indie atlikėjos reputaciją. Galėjo būti geriau. Dabar geriau padaryčiau viską.
Kartą išgirdęs unikalųjį Alinos balsą, vėliau visada ją atpažinsi akimirksniu. Toks ryškumas tinka ne visiems, tad melomanai arba labai ją mėgsta arba negali pakęsti. Atlikėjai nuo pirmųjų dienų muzikos pasaulyje, teko išmokti kovoti su vienu stereotipu: ,,O, tai ta liūdna mergaitė iš Visagino prie pianino!” Pasinėrusi į jaunystės išgyvenimus muzikos industrijoje, dainininkė prisimena:
Alina: Spaudoj tai buvo pateikiama klausimais: kodėl tavo dainos tokios liūdnos? Kodėl tiek daug rimtų temų? Kodėl tas ir tas? Kai jauna buvau, man visada atrodė, kad viskas čia blogai, reikia viską mesti. Labai dažnai tą jaučiau, bet nieko nedariau. Dabar suprantu, kad tai normalu. Aš juk patį šį įvaizdį sukūriau ir neturėčiau turėti pretenzijų. Nežinau ar kada ir įvyko tas ,,perdegimas”, arba jis – amžinas, nes muzika – gyvenimo būdas, sunku atskirti, kur čia pradžia, kur pabaiga. Galiausiai, tu ir apie patį perdegimą gali parašyti dainą. Arba tu poetas, arba ne poetas. Jeigu tu poetas, teks degti, teks liepsnoti, jei nori būti geras.
Alina Orlova / Asmeninio albumo nuotr.
Alina Orlova / Fotogenijai nuotr.
Alina Orlova / Manto Repečkos nuotr.
Alina Orlova / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.