Pietinis langas

Užfiksuota akimirka

Aistė Šilytė

Mėnesiena. Ką tik pažiūrėjai  filmą, kuris (tu dar to nežinai) pakeitė tavo gyvenimą.

Dabar likai vienas ir tik pasaulio suvokimas tave kalbina. O tu toks pasimetęs ir sutrikęs. Ir viskas lyg pro migla. 

Pagalvoji, ką čia pažiūrėjau? Kam? Kodėl? 

Dabar jaučiuosi toks vienišas, toks mažas, bereikšmis. Reikia oro. 

Atsidaręs langą įkvepi. Ir tada tave užplūsta jaudulys suprasti, patirti, kvėpuoti. 

Gal šis filmas – žvaigždė, likimo tau duota? 

(Kodėl nieko panašaus nejutau iki šiol? 

Kodėl tai taip netikra, taip skaudu?)

Toks jausmas, kad viskas taip aišku, bet nesupranti kas aišku, ko ieškai.. 

Viduje niekaip nerandi ramybės, toks sąmyšis, kad negali užsimerkti, nes žinai, jog tai viena iš tų akimirkų, kuriose tavęs nėra, kurios ne patirtys, o išgyvenimai, jos tokios beprasmės, bet tuo pačiu metu brangios ir svarbios, kad negali užmigti. Negali jos prarasti.

Sėdi, galvoji, bet nieko nesupranti – vis dar jauti ir girdi tą dainą iš to filmo, kuris tave tokį minkštą paliko, toki žmogišką, tyrą.

Nusišypsai (per ašaras) – reikia eiti miegoti. 

Nemiga, vis galvoji, vis krenta ašaros, tokios sūrios, tokios pilnos noro prisiminti, noro rėkti, noro pabėgti. 

Pagaliau pavyko užmigti.

Pabudai. Prisimeni aną vakarą. Nesupranti, kaip viskas dabar taip paprasta, o tuomet atrodė taip magiška ir ypatinga, nesupranti ko ten verkei, dėl ko taip jauteisi, bijojai. 

Tuo momentu tu buvai tu, tai buvo tavo troškulys patirti ir tu patyrei, patyrei save.

Tokios akimirkos neišlieka ilgam, jas greitai pamirštame, bet ta laiko ertmė, kurioje jas patyrėme, yra stebuklinga, tyra, nepakartojama.

Tai tik keliom minutėm užfiksuota akimirka, kuri išblėsta, suyra ir palieka mus visam.