Pauzės laike: Apie 1914-ųjų Kalėdų paliaubas, metų pabaigą ir tai, kodėl svarbu priimti žiemą.

Nejausdami bėgančio laiko spartos atsisveikinome su dar vienu rudeniu ir peržengėme į naują, žvarbesnį laikotarpį. Nors vis dar lyja ir baltosios žiemos uostamestyje kol kas nematyt, eglutė jau įžiebta, o gatvės rytais nutviekstos šiltų atspalvių ornamentais.

Gruodis daugeliui – mylimas ir laukiamas dėl paslaptingos atmosferos bei suteikiančio artumo , jau pirmomis savaitėmis girdimas šurmulys parduotuvėse, matomos tuštėjančios vitrinos, jaučiamas jaudulys, kylantis dėl artėjančių švenčių. Taip pat sugrįžta geliantys vėjai, o kartu su jais ir sezoninis liūdesys. Artėjanti metų pabaiga verčia susimąstyti, žmogus dar labiau panyra į savo vidinį pasaulį, jį supa mintys, primenančios metų išgyvenimus. 

Vis dėlto gruodis – savotiškas žmogiškumo įsiveržimas į aplink supanti chaosą. Daugiau laiko skiriama savo būsenos supratimui, metų analizei, geranoriškumui.  Artėjančios Šv. Kalėdos primena apie atlaiduma, ramybę, susikaupimą, humanizmą. Šis laikotarpis yra tarsi pauzė. Tiesioginė, simbolinė ir net vidinė.

1914 m. Kalėdų paliaubos.

  Pirmieji I pasaulinio karo metai ypatingi savo ,,stebuklų naktimi”. Tai – 1914 metų gruodžio 24-ąją prasidėję nekasdieniški įvykiai fronte.

 Vakarėjant vokiečių kariai staiga pradėjo rengtis Kūčioms tiesiog karo lauko sąlygomis. Ant apkasų parapetų pradėjo dygti savadarbiai kalėdiniai papuošimai. 

 Neįprastą priešo judėjimą iš savo pozicijų su atsargiu susidomėjimu pradėjo sekti britai, kuriems švęsti Kūčių vakarą – neįprasta. „…Tai buvo nuostabi mėnesienos nušviesta naktis, šerkšnas ant žemės, beveik visur balta; maždaug septintą ar aštuntą vakaro vokiečių pusėje kilo kažkoks nesuprantamas sambrūzdis. Po to ten viena po kitos pasirodė švieselės – aš iškart nesupratau, kas tai. Ir tada… tada jie pradėjo dainuoti „Tyli naktis” – „Stille Nacht”. Niekada to nepamiršiu. Tai buvo vienas įspūdingiausių mano gyvenimo įvykių. Tuomet vienintelė mano mintis buvo – „tai nuostabu” – teigia 2-ojo Karalienės pulko eilinis A. Morenas.

 Nors ir tuometinis popiežius kariaujančių valstybių vadovybių buvo prašęs nutraukti kovą vienai, Šv. Kalėdų nakčiai, niekas iš minėtų vadovybių nepaskelbė oficialių paliaubų. Tačiau „Tyli naktis” tapo kolektyvinė dvasia, stipresne už apkasų realybę ir vadovų reikalavimus

  Britų pusėje pasigirdo komanda: „Nešaudyti!” Nepasitikėjimo siena tąnakt griuvo lengvai. Priešai spaudė vienas kitam rankas, keitėsi kukliomis dovanomis, bandė susikalbėti. Išaušus rytui nuspręsta pasinaudoti situacija: niekieno žemėje surengti bendras pamaldas ir kartu laidoti nukautuosius.

  Netikėtas Kalėdų stebuklas ten, kur dar tą pačią dieną viešpatavo mirtis, buvo vilties išsipildymas, kad ir trumpam. 

  Taigi šią akimirką įvyko tiesioginė pauzė kare. Neoficialus ugnies nutraukimas Šv. Kalėdų išvakarėse tapo humanizmo simboliu karo metu, vienijantis net tuos, kuriuos skyrė fronto linija.

Paskutinės 2025- ųjų akimirkos

  Artėjant metų pabaigai natūraliai lėtėja gyvenimo tempas: baigiami pradėti darbai, projektai, daugiau laiko praleidžiama su artimaisiais. Žmogus tarsi užverčia paskutinius ,,knygos” puslapius, bet akimirkai sustoja pažiūrėti atgal, ko jau iš jų išmoko. 

  Metų pabaiga naturaliai sukuria ribą tarp to, kas jau įvyko, ir  to, kas dar tik prasidės, o tai sustiprina įspūdį, kad laikas trumpam sustoja. Pauzės laikotarpis leidžia įtvertinti nueitą kelią, susidėlioti mintis, paleisti tai, kas nebereikalinga ir pasiruošti naujam etapui.

Svarbu priimti žiemą tokią, kokia ji yra

Žiema – laikotarpis kai gamta sustingsta: medžiai nuogi, augalai ilsisi, gyvūnai sulėtiną savo gyvenimo ritmą. Tad žmogaus vidinis pasaulis šiuo metu veikia panašiai. Niūrios dienos slegia, o įsivaldžiusi tamsa ir tyla verčia atsigręžti į vidų, išgirsti mintis, kurių skubėdami nepastebime. 

  Priimti žiemą tai leisti sau būti lėtesniam, atsižvelgti į gamtą, nebespausti savęs.Laikydami žiema ,,nereikalingu laikotarpiu”, išstumiame ir savo vidinį poreikį pailsėti.

 Jos priėmimas leidžia pajusti ramybę, suprasti, kad tamsa gali būti erdvė, kurioje bręsta naujos mintys. Žiema mus kviečia susitaikyti su savimi, sulėtinti žingsnį. Ji moko, kad sustojimas irgi yra judėjimo dalis. Žiema- vidinė, natūrali žmogaus gyvenimo pauzė.

Taigi gruodis primena, kad sustoti – žmogiška. Intensyviame gyvenimo ritme atokvėpiai leidžia prisiminti savo vertybes, o kartais jie įvyksta net ten, kur, rodos, jiems nėra vietos – kaip mūšio lauke. Metų pabaiga kviečia į vidinę tylą, kurioje galime pažvelgti atgal, įvertinti nueitą kelią ir pasiruošti naujam. Priimdami žiemą ir jos ritmą kaip natūralią žmogaus gyvenimo dalį, atsiveriame ir naujiems išgyvenimams, kurie tyliai ruošia mus atgimimui.