Ar pastebėjote, kaip po Covid – 19 pandemijos, laikas ėmė skrieti žaibišku greičiu? Kaip viskas ėmė dar labiau spartėti?

Gyvename technologijų pasaulyje ir turbūt šiandieninėje visuomenėje be jų neapsieitume. Telefonu galime sumokėti už pirkinius, rezervuoti bilietus į renginį, išsiųsti laišką, pažiūrėti, ką šiuo metu veikia mūsų draugai, rasti bet kokią informaciją, įvedus keletą žodžių į paieškos laukelį. Viską, ką reikėdavo daryti fiziškai, kaip parašius laišką, jį įdėti į voką, nunešti į paštą, užrašyti adresą ir išsiųsti, dabar turime vienoje išmanioje dėžutėje. Tai labai patogu ir greita! Taip patogu ir greita, kad pamirštame, ką reiškia einant girdėti savo mintis – tai užpildo muzika iš ausinukų. Pastebiu, jog laukiant autobuso ar draugo, nebemokame dairytis į praeivius ar aplinką, kurioje esame, visuomet rankoje atsiduria telefonas. Nebematome praskrendančių paukščių, krentančių lapų, močiutės šypsenos. Nebekalbiname nepažįstamųjų. Nedažnas moka išlaikyti pokalbį, staiga pritrūkus žodžių, neriame informacijos srautan, ieškome ką pasakyti, užuot pabuvus kad ir nejaukioje tyloje. Nebemokame priimti nepatogių jausmų, todėl vėl pasitelkiame ekrano ,,pagalbą“. Po truputį prarandame ryšį su realybe, viskas, kas anksčiau turėjo kūną, dabar darosi neapčiuopiama.

Užaugę greityje, bandome pabėgti nuo minčių triukšmo, kurį sukelia tiek daug rūpesčių. Įsilieti į kito istoriją, kad tik nereikėtų matyti savosios trūkumų. O galbūt tai ne trūkumai, o socialinių tinklų iškeltos nežmoniškos normos, kad visuomet gyvenimas turi spindėti? Juk dauguma nuomonės formuotojų rodo tik tai, ką nori, tai, kas atrodo nepriekaištingai. Retas pasidalina nuopuoliais, ašaromis ar, paprasčiausiai, kiek kartų reikėjo pradėti vaizdo įrašą iš naujo, kol pavyko pasakyti sugalvotą kalbą.

  Socialiniai tinklai sugadino ir tikrosios meilės suvokimą. ,,Jei norėtų – padarytų“. Kartais žmonės nori, bet negali. Nori, bet nedrįsta. Nori, bet nežino kaip. Susitikus gyvai viskas buvo kaip pasakoje, o dabar jau trečia diena nėra žinutės. Mes neturėtume galėti bet kada ir taip dažnai susisiekti. Nebespėjame net pasiilgti vieni kitų. Nebėra ką pasakoti, nes viską žinome. Nebėra vietos tiesiog būti, svajoti. Viskas turi įvykti greitai, greitai, greitai, kitaip žmogui darosi neįdomu. Ieškome greito rezultato, kurio, norėdami tikrumo, niekada nerasime.

Norisi sustoti ir įvėpti, nebegalvoti apie sąrašą darbų, kuriuos reikia padaryti per savaitgalį. Savaitgalis anksčiau buvo poilsio metas, dabar tai reiškia tik tai, kad išeis pora valandų ilgiau pamiegoti. Geram darbui svarbus ir geras poilsis, tačiau šiuolaikinis pasaulis nori kuo didesnio įvykdytų darbų skaičiaus, o ne jų kokybės. Jei vieną dieną sustoji, esi apšaukiamas neproduktyviu ar švaistančiu laiką. Laikas – pinigai. Tokį posakį žinome, tačiau kartais ne pinigai svarbiausia. Kartais svarbu prisiminti, kodėl čia esame, kas mus įkvepia, kas uždega kibirkštėlę ne tik akyse, bet ir širdyje. Kodėl mes šokame, dainuojame, piešiame, grojame, siūname, skaitome, sportuojame, fotografuojame, rašome. Visa tai yra menas, be kurio žmogaus siela negyvuotų. Anot L. Donskio, jo straipsnyje ,,Kaip grąžinti gyvenimo prasmės pojūtį beprasmybėje?“, greitai reikia posėdžiauti, rašyti ataskaitas, bendrauti su biurokratais ir skaityti žinias, o lėtą skaitymą, spektaklių ir filmų žiūrėjimą, bendravimą, mėgavimąsi peizažais ir muziejais grąžinti.

Viskas slypi mažuose, paprastuose ir kasdieniuose dalykuose: lietaus lašuose, praeivio šypsenoje, draugo šiltame ,,ačiū“, gabalėlyje mėgstamiausio pyrago, geros knygos puslapiuose. Galbūt jei pradėtume rinktis ilgesnį kelią, dar šiek tiek pabūti su artimaisiais, pasėdėti tyloje ir paspoksoti į tiksintį laikrodį, atsigulti žolėje ir stebėti praplaukiančius debesis ar tekančią upę, prisimintume ką reiškia gyventi. Jei sustotume pasimėgauti arbatos puodeliu, pasiklausyti parskrendančių paukščių, draugą glėbyje palaikytume truputį ilgiau nei įprastai, sekundei užsimerktume, atmintume, ką reiškia būti žmogumi ir patirti, o kartu ir laikas būtų lėtesnis bei vertingesnis.