Dažnai ieškome kaltų, nors tikroji kaltė dažnai neturi savininko

Visų pirma, reikia suprasti, kodėl apskritai žmogus ieško kaltininko? Gal radus kaltininką, mes jaučiame kontrolę, saugumą? Gal išvis mes ieškome to kalto, nes nesuprasdami priežasties jaučiamės kalti? Bijome, jog kas nors mums priskiria tą kaltę, nes esame pratę, jog mūsų visuomenėje visada toks atsiras, nesvarbu, ar jis iš tiesų kaltas ar ne? O gal manome, kad situaciją greičiau „suvirškinsime”, supratę, kad jos sukėlėjas – ne aš?

Pamirškime visas situacijas, kuriose iš tiesų kažkas buvo kaltas ir kur žmogus tikrai padarė klaidą. Žinoma, tokiais atvejais irgi svarbu mokėti išlikti empatiškiems ir ramiems.

Daug nesusipratimų ar ginčų kyla dėl baimės pasakyti tiesą. Mes dažnai įsivaizduojame slypint kažką negero ar sukto už paprasčiausių gyvenimo sutapimų. Neskiriame laiko šias savybes pakeisti kitomis, mokytis suprasti save. Pamirštame, kiek daug slypi mūsų pasąmonėje. Manau, kad pajaustume didelį palengvėjimą, jei galėtume sakyti tiesą nebijodami, jog kitas pagalvos, kad mūsų žodžiai kažką slepia.

Taip manyti esame linkę todėl, kad tarp mūsų vaikšto daug įskaudintų žmonių, nešiojančių pyktį, neskyrusių laiko suprasti savęs. Reikia prisiminti, jog niekas mūsų galvose nevyksta be priežasties. Viskas, ką patyrėme – tiek tai, kas buvo mažiau gražu, tiek tai, kas šildo – formuoja mūsų asmenybes, kuriomis esame. Ir tik mūsų pačių rankose yra tai, ką renkamės iš tų patirčių padaryti. Linkėčiau visiems iš jų pasimokyti, suprasti, ką jautėme, nes tik taip netapsime tais, kuriuos patys norėtume kaltinti.

Todėl verčiau skirkime laiko suprasti save. Tuomet pastebėsime daug daugiau situacijų, kuriose visiškai nereikalingai švaistome laiką ieškodami kalto, nors iš tiesų tai – tik paprasti, gyvenimo tėkmėje susiklostę atsitiktinumai.