Ką skaito mokytojai?
„Aš prisimenu knygas, kurias skaičiau, ne ką geriau negu patiekalus, kuriuos valgiau; o vis dėlto jos mane suformavo” – pareiškė Ralphas W. Emersonas. Apie skaitymo svarbą galiu pririnkti tiek citatų, kiek yra žvaigždžių danguje, bet šiam kartui užteks Emersono. Jis teigia, jog būtent literatūra jį padarė tokiu, koks jis buvo. Tai ar negalime padaryti išvadą, jog knygos – tai atspindys skaitovo moralinių vertybių, pasaulio pažiūrų, aistrų ir troškimų bei išgyvenimų? Kodėl žmonės nesidomi vienas kito mėgstamomis knygomis (ar kitomis meno išraiškomis)? Juk tai atskleidžia tiek daug apie juos ir jų vidinį pasaulį.
Tad smalsu, ką skaito tie, kurie mus moko.
Manau daugelis nežinojo, jog mūsų mokyklos pavaduotoja, geografijos mokytoja Dalia Umantaitė-Vaivadienė savo laisvalaikiu gvildena sudėtingus filosofinius klausimus apie žmogaus prigimtį. Jeigu tiksliau, pavaduotoja gilinasi į XX a. baisybes: genocidą, trėmimus, konclagerius… Taip tęsiasi mokytojos bandymas rasti žmogiškumo ribą ir suprasti, kada žmogus tampa žvėrimi.
Mokytojos sąraše pilna knygų apie Antrojo pasaulinio karo baisybes, tremimus ir psichologiją. Stai kelios iš jų: Rūtos Šepetys kūriniai „Druska jūrai“, „Nelengvu keliu”, „Kuždesių fontanas” ir „Turiu tave išduoti”, Balio Sruogos „Dievų miškas”, Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansas”, Rosellos Postorinos „Ragautojos” bei Martos Hall Kelly „Alyvų mergaitės”. O dabar pavaduotoja skaito Rennės Ryan „Šampanės našlės”.
Lietuvių ir literatūros kalbos mokytojos Vidos Ivanauskienės sąrašas nuolat keičiasi: viena knyga nurungia kitą, geriau atspindi tuometinį požiūrį į pasaulį. Ji su entuziasmu pasidalino savo mėgstamiausiomis knygomis. Šiuo metu mokytojos sąrašas toks.
Mokytoja į savo sąrašą įtraukė ir negrožinę literatūrą. Anot jos, tai plečia akiratį, keičia požiūrį į pasaulį ir save. Štai V. Ivanauskienės mėgstamiausios negrožinės literatūros knygos:
Lietuvių ir literatūros kalbos mokytoja Reda Spudytė
Nuo pat vaikystės mokytoją Redą Spudytę žavėjo Andersono pasakos. Jos patiko, nes buvo labai liūdnos ir jas buvo sunku suprasti: „Kai kurių pasakų tiesiog nesupratau. Ir aš skaitydavau, skaitydavau, stengdavausi suprasti, kodėl čia pasaka?” Paauglystėje mokytojai itin artima buvo Šarlotės Brontės „Džeinė Eir“. „Paauglystė – romantiškas laikotarpis”, – sako mokytoja, – „Tuo metu ypač įspūdinga atrodė meilės istorija tarp aristokrato ir paprastos guvernantės.” Knyga taip sužavėjo, kad mokytoja perskaitė net penkis kartus. Vėliau didelį įspūdį paliko ir pagal šį romaną sukurta ekranizacija su Timočiu Daltonu, kuris, anot mokytojos, nepriekaištingai atitiko pagrindinio personažo vaidmenį. Vėliau, dar paauglę mokytoją, suintrigavo Gi de Mopasano „Vieno gyvenimo istorija”. Pastaruoju metu mokytoją itin žavi Juozo Erlicko kūryba – knygos paliko didelį įspūdį. Taip pat Antonio Doerio „Paukščių miestas debesyse“, kurią ji vadina labai gražia, fantastine knyga apie šiuolaikinio žmogaus padėtį dramatiškame pasaulyje. Mėgstamiausia – Bulgakovo „Šuns širdis“.
Teatro mokytoja Miglė Martynova
Mokytoja Miglė Martynova – visiška romantikė. „Teatre, nes romantikė.” – juokauja ji. Mokytoją labai domina žmonių tarpusavio santykiai, įdomu suprasti žmonių poelgius iš įvairių perspektyvų. Mokytoja žavisi giliais veikėjų jausmais ir elgesiu. Tai puikiai atspindi jos knygų sąrašas: Colleen McCullough „Erškėčių paukščiai”, Margaret Mitchell „Vėjo nublokšti”, Fiodoro Dostojevskio „Idiotas”, Kotrynos Zylės „Mylimi kaulai”, Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita” ir Gario Hoffman’o „5 Meilės kalbos”.