Piktos ir išbadėjusios. Taip galima apibūdinti tūkstančius paryžiečių, 1789 m. spalio 5 dieną žygiavusių Versalio rūmų link. Pasipiktinusios dėl duonos trūkumo ir jos kainos didumo, jos karaliaus reikalavo ne tik maisto, bet ir naujų reformų. Taigi, įsivaizduokime: išalkusios,  įsiutusios ir apsiginklavusios Prancūzijos moterys, 12 mylių keliavo purvu nuo Paryžiaus iki pat Versalio. Kodėl? Kuo istorijai svarbus šių moterų pyktis ir pasipriešinimas? 

Scena:

XVIII amžius, Paryžius. Visuomenė alkana, apkrauta mokesčiais, feodalinėmis rinkliavomis, skurdas, badas.

 XVIII amžius, Versalio rūmai. Karalius Liudvikas XVI ir jo šeima puikiai naudojasi tarnais, atliekančiais jų pageidavimus, kaupia turtus, vykdo besitęsiančią korupciją,  kelia puotas, sočiai valgo, linksminasi.

NAUJIENOS: trečiasis luomas supyko!

PERVERSMAS:

Prancūzijos gatvėmis siautėjo neteisybę skleidžiančios, besąlygiškos galios ir nenoro išgirsti žmones turinčios monarchijos samprata. 1789m. gegužės 5d. prasidėjusi Didžioji Prancūzijos revoliucija (apibūdinama kaip Prancūzijos gyventojų socialinis politinis perversmas) nebuvo vien apie aukštumas pasiekusias maisto kainas. Tai buvo pasipriešinimas valdymui, nesuteikiančiam padorių gyvenimo sąlygų savo valstybės visuomenei. Gyventojų situacija buvo tokia prasta, jog prancūzės nebegalėjo tylėti. Taigi moterys nusiskundimą dėl bado pavertė nepaklusnumo monarchijai, kuri, beje, ne karta atsisakė keistis, veiksmu.

Versalio link!

 Žinia, jog rūmuose keliamos puotos, juokiamasi iš revoliucinių idėjų ir suvartojamas gausus kiekis maisto buvo įžeidimas badaujantiesiems. 1789m. spalio 5d. miesto pagrindinėmis gatvėmis jungėsi tūkstančiai  (skaičius vyravo nuo 6000 iki 10000) supykusių moterų, apsiginklavusių virtuvės peiliais ir kitokiais paprastais ginklais. Jų tikslas – ne tik protestuoti, bet ir nuversti karalių ir jo šeimą bei sugrąžinti juos atgal į Paryžių (tai simbolizuoja valdžios perversmą).

 Taigi, ankstyvą spalio 5-osios rytą, jauna, būgną mušanti moteris žygiavo rytų Paryžiaus gatvėmis, kviesdama sukilti kartu. Prie jos jungėsi paryžietės iš įvairių miesto rajonų, rankose laikančios savadarbius ginklus. Keliaujant į Paryžiaus rotušę, jos perėmė Šv. Margaritos bažnyčios kontrolę ir varpais skatino miesto gyventojus veikti. Kai būrys pasiekė rotušę, Hôtel de Ville, skanduojančių: ,,Kada gausime duonos?’’ jau buvo virš 7000.

 Minia buvo pasiruošusi apiplėšti miesto rotušę ir net ją padegti, bet bastilijos savanorių kapitonas Stanislas- Marie Maillard atkalbėjo grupuotę nuo Hôtel padegimo, pažadėdamas moteris palydėti iki Versalio rūmų.

 Po ilgo šešių valandų ėjimo per lietų rūmų link, minia pasiekė savo tikslą. Versalio rūmai. Nacionalinės Asamblėjos nariai pasveikino žygiavusiuosius ir pakvietė Maillard’ą pakalbėti apie šio žygio tikslą. Jiems kalbant neramios ir pavargusios paryžietės prasibrovė pro vartus (kasdieninėmis sąlygomis miestiečiai nebūdavo įleidžiami į rūmų vidų) ir suplūdo į vienos iš salių erdvę. Jos šaukė ir kėlė įtampą deputatams, jų saugumui. Pasipiktinusių moterų minią nuraminti pavyko tik Asamblėjos pirmininkui Mounier pažadėjus išrinktos deligacijos moteris nuvesti pasisakyti pačiam karaliui. Liudvikas XVI joms pažadėjo aprūpinti gyventojus maistu. Nors dalį sukilėlių tai nuramino ( jos grįžo į Paryžių), dauguma vis dar buvo nepatenkintos karaliaus pažadais.

Karalius neturėjo pasirinkimo, jis žengė į Versalio rūmų balkoną. Vis dėlto apačioje -įniršusi minia, reikalaujanti iš valdovo ne vien tik tuščių pažadų, bet ir realių veiksmų. ,,Ar tai pabaiga mano monarchijai?”

Paryčiai:

Spalio 6d.,  5:30 ryto.

Ginkluota moterų grupė slapta pateko į rūmų teritoriją ir įsiveržė į karališkuosius apartamentus (,,Cour de Marbre’’). Sargybiniai vėliau pranešė, kad užpuolikės persekiojo karalienę, Mariją Antuanetę. Karalienei pasprukti pavyko, bet jos artimiesiems rūmuose nebesaugu.

Atgalios:

Žygis atgal į Paryžių pagausėjo. Kartu su minia šįkart keliavo ir karališkoji šeima, Nacionalinės Asamblėjos deputatai,  Nacionalinės gvardijos kariai, Nekerio (karaliaus finansų) ministerijos nariai. Užnugary jų – vagonai, pilni duonos ir miltų badaujantiesiems.

Atomazga. Titulo praradimas:

Atvykęs į Paryžių karalius palydėtas į naujus rūmus ir jam įteiktas miesto raktas. Tuo pačiu atimtas didžiojo Prancūzijos ir Navaros karaliaus titulas, kuris ir įtvirtino jį kaip monarchą. Nuo tada jis laikomas tiesiog Liudviku XVI, Prancūzijos karaliumi.

Nors Prancūzija taps konstitucine monarchija tik 1791m. šios, 1789m. spalio dienos, pakeitė tiek visuomenės, tiek ilgai vyravusią valdžios sampratą valstybėje. 

  Moterų žygis į Versalį atskleidė, kad revoliucija skirta ne tik vyrams intelektualams, su puriais perukais – ji skirta visiems. Paryžiaus moterys (dažnai istorijoje laikomos pasyviomis figūromis) įrodė, kad jos nebuvo tik ekonominių sunkumų aukos, jos – revoliucinių pokyčių lyderės, savo valstybei užtikrinusios drąsą keisti ir jėgą nepaklusti neteisingumui.